Ar verta tikėti žurnalistais?

Jau seniai norėjau pakalbėti viešoje erdvėje apie Lietuvos žurnalistikos ydas. Kai tik pradedama kalbėti apie medikų darbą, norisi pateikti teisinių kaltinimų apie gydytojo profesijos viešą menkinimą. Nežinau, ar yra dar tokių šalių, kuriose viešai būtų kaltinami gydytojai, be jų kaltės įrodymų. Ką kalbėti apie įrodymus, jei kaltinimai ir laidoje teikiami „pasvarstymai“ prasilenkia su bet kokia medicinine logika. Kalbama tokiomis įvykių teorijomis ir interpretacijomis, kurios visiškai neįmanomos. Norint ką nors kaltinti, reikia bent įsitikinti, ar klaida tikrai padaryta  ir apskritai, ar ji tokia galima.

Jei nukristų namo siena, manau, kad dauguma bandytų sužinoti visas galimas pasekmės priežastis. Kai kurie iš mūsų imtų kaltinti inžinierius ar statybininkus dėl šios problemos. Bet ar mes tikrai būtume kompetetingi šioje srityje ir taip lengvai galėtume apkaltinti kitus, jei neišsiaiškinome tikrosios sienos nukritimo priežasties?

Žurnalistai dirba taip, tarsi jiems visai nėra svarbūs žmonės, tarsi norėtų specialiai pakenkti. Neretai susidaro tokia nuomonė, kad jie į savo darbą žiūri kaip į kokią pramogą, žaisdami žmonių gyvenimais ir likimais. Po tokių laidų nepakankamai išmanantys medicinos tiesas pacientai įtikinami, kad šis gydytojas visiškai nekompetetingas, neišmano savo darbo, daro begales klaidų. Visuomet pamirštami tūkstančiai gydytojo išgydyti pacientai ar išgelbėtos pacientų gyvybės...

Buvo labai  skaudu žiūrėti Alytaus S.Kudirkos ligoninės gydytojos akušerės ginekologės Birutės Macijauskienės gniuždymo, kaip žmogaus ir kaip specialistės „akciją“. Suprantu, kai kalba pacientų, jų artimųjų skausmas, kuris dažnai pasireiškia aplinkybių, gydytojų, savęs kaltinimais, nes tai natūrali netekties reakcija. Tačiau negalima iš to daryti šou, negalima tikėti „skausmo žodžiais“, nes jie paremti emocijomis, o ne faktais. Žinoma galima pasitikrinti įtarimus, ar viskas buvo tiriama ir gydoma adekvačiai buvusiai situacijai, bet tam yra medicininio audito tarnybos, o ne nuomonės ar spėlionės, kurias „bruka“ žiniasklaida.

Kai žurnalistų spėlionės nepasitvirtina, jie nesiteikia net atsiprašyti, arba atsiprašo taip tarsi būtų priversi tai padaryti, o ne dėl to, kad suklydo. Deja, jau būna padaryta nepataisoma žala: pasėta abejonė gydytojo profesionalumu, kompetencija, paliktos pacientų abejonės, o ką jau kalbėti apie specialisto emocinį skausmą ir išgyvenimą, nes daugelis gydytojų dėl darbo, pacientų, aukoja savo gyvenimą, atsidavimą, meilę... Džiugu, bet kartu ir skausminga skaityti gydytojos Birutės Macijauskienės pacienčių palaikymo pasisakymus, padėkas dėl švelnumo, meilės, profesionalumo, išgelbėtų gyvybių. Džiugu, nes gydytoja iš tiesų yra vertinama savo pacienčių, o skaudu, dėl to, kad pasėta abejonės gydytojos kompetencija sėkla. Be to gydytojai ir taip išgyvenus šoką dėl netikėtos pacientės mirties reikia atlaikyti laviną nepagrįstų kaltinimų.

Baisiausia, jog tai ne vienintelis atvejis. Pamačius anonsą, kuriame minimi gydytojai, vis persmelkia mintis „ką vėl ir dėl ko kaltins?“. Nežinau kodėl, bet pasamonėje vis kyla pyktis: „nejau mes esame tik žudikai, nekompetetingi nemokšos?“ Jei taip yra, tai kodėl išskėstomis rankomis mūsų laukia labiausiai išsivysčiusiose Europos šalyse?

Kažkodėl geras žinias tenka perskaityti retai. Pavyzdžiui, visai neseniai prof. Benetis antrą kartą tam pačiam pacientui persodino donoro širdį. Įsivaizduojate? Pacientas gyvena jau trečią gyvenimą. Apie tai reikia rašyti. Reikia teikti gero bendravimo, gero darbo pavyzdžius, o ne nesėkmes ar klaidas, kurių išvengti niekam nepavyko ir nežinia, ar pavyks ateityje. Jei visuomenėje būtų ugdomas pasitikėjimas gydytoju, būtų mokama gyventi nesusergant, aiškinama kada ir dėl ko reikia kreiptis, atsirastų tarpusavio supratimas tarp gydytojų ir pacientų, būtų maloniau dirbti. Gydytojas jausdamas, kad jį vertina, išklauso, o ne tik ateina siuntimo pas pasirinktą specialistą (kai jo visai nereikia), pats pradėtų labiau save vertinti, nenuleisti rankų, dar labiau stengtis dėl savų pacientų, daryti mažiau klaidų, nes pradėtų jaustis reikalingu, atsakingu...

Parodykim, kad esam vieni kitiems svarbūs ir tai sustiprins mūsų ryšį, pagerins santykius ir tarpusavio supratingumą, leis rasti geriausius sprendimus.

Pagarbiai, Mindaugas.